Ištrauka iš knygos „Atmetimas“ („Disavowal“, Cambridge: Polity Press, 2024).

 

​

Moderniojo mokslo autoritetas, kaip pasakytų Karlas Popperis, yra grįstas tuo, kad visos jo teorijos gali būti sufalsifikuotos, ir tokia galimybė glūdi jame pačiame. Jei teiginys ar teorija negali būti sufalsifikuoti, jeigu jie nėra inherentiškai tikrintini, jie nėra moksliniai.

​

Moderniojo mokslo įtikimumas remiasi visiškai kitokiais principais nei (tradicinis) autoritetas. Visgi negalima paneigti, kad, funkcionuodamas socialinėje plotmėje, tam tikru metu mokslas įgavo autoriteto statusą. Tai reiškia viena – nors dauguma mūsų mokslinių atradimų ir teorijų verifikuoti (arba falsifikuoti) negali, mes laikome jas teisingomis („aklai tikime“), nes jos yra socialiai pripažintos ir pažymėtos etikete „mokslinės“. Priimti ką nors kaip teisinga, nes taip teigia mokslas, yra kai kas kita nei būdas, kuriuo veikia pats mokslas, – o jis veikia remdamasis abejonės ir falsifikacijos principu, ne išoriniu autoritetu. Šis skirtumas dažnai išdildomas socialinių medijų diskusijose, kur atsisakymas priimti mokslo socialinį autoritetą yra pateisinamas pasitelkiant patį mokslinio autoriteto metodą, falsifikacijos principą. Tad girdime kažką panašaus į šitai: „Atsisakome aklai tikėti (pasitikėti mokslo socialiniu autoritetu) ir naudojamės savo teise abejoti, o tai ir yra labiausiai mokslinis dalykas. Mes įkūnijame tikrą mokslinę dvasią, o to negalima pasakyti apie (korumpuotus) mokslininkus, aklai kartojančius tai, ką jiems įteigė galia (politika, kapitalas).“ Taip mokslas tampa pagrindu juo nepasitikėti. Tai yra tipinis mokslo socialinio autoriteto supainiojimo su jo moksliniu autoritetu atvejis.

​

Mokslinis autoritetas yra grįstas abejone, galima falsifikacija ir nepaliaujamu klausimu, bet socialinis mokslo autoritetas yra kas kita: jis kur kas labiau primena tradicinį autoritetą tuo požiūriu, kad yra tai, kas prisitvirtina prie mūsų (aklo) tikėjimo ir pasitikėjimo. Žinoma, iš dalies mokslu pasitikime todėl, kad žinome, kaip jis veikia, nutuokiame, kad jo metodai yra kai kas kita nei rėmimasis kokiu nors išoriniu autoritetu (mes pasitikime mokslu, nes jis pats nepasitiki niekuo). Tačiau šitai nesumažina mūsų tikėjimo ar pasitikėjimo juo. Taip yra ne tik todėl, kad ne visi esame mokslininkai (tai neleidžia mums atlikti deramų mokslinių apskaičiavimų), nes juk nuo mokslo socialinio autoriteto priklauso ir įvairiais būdais juo remiasi ir patys mokslininkai (be abejo, įskaitant tai, kad jo pagrindu jie gauna finansinę paramą savo tyrimams).

​

Tad pastaruoju metu įvykęs mokslo socialinio autoriteto suirimas negali būti paaiškintas (obskurantiškų) įsitikinimų radimusi, nes kažkuo, kas panašu į „obskurantišką“ įsitikinimą, yra grįstas pats socialinis autoritetas (mes pasitikime mokslu todėl, kad jis yra mokslas). Ši spraga, kurios negalima užpildyti jokiomis pozityviomis žiniomis ir kuri dėl šios priežasties reikalauja, kad subjektas atliktų „tikėjimo judesį“, yra nepanaikinamas, mūsų socialiniam ir simboliniam funkcionavimui būtinas elementas. Visuomenė – ir mokslas kaip jos dalis – negali veikti kaip grynai mokslinė bendruomenė. Čia ne vieta įsitraukti į sudėtingą diskusiją apie priežastis, lėmusias mokslo socialinio autoriteto žlugimą, tad paaiškinsiu tik du su šiuo reiškiniu susijusius dalykus.

​

Pirma, kalbant apie mokslinio autoriteto žlugimą nederėtų įžvelgti regreso į ikimodernųjį, ikimokslinį žinojimo ir tikėjimo būvį, nes šis reiškinys visų pirma siejasi su visuomet dabartyje egzistuojančia minėta spraga, kuri verčia mus aklai tikėti (pasitikėti) moksliniais tvirtinimais. Paprastai tariant, šiandien vis daugiau žmonių atsisako atlikti „tikėjimo judesį“, kai tai susiję su mokslu. Inherentiškai mokslinių mokslo teiginių ir mokslinio jo autoriteto pakirtimą (reliatyvizavimą) lemia mokslo socialinio autoriteto griūtis, nenoras ar atviras atsisakymas juo pasitikėti, o ne atvirkščiai.

​

Antra, jei įsiklausytume į tai, ką sako skeptikai, kaip jie dėsto argumentus, kodėl nereikia pasitikėti mokslu, pamatytume, kad jų diskurse vis iškyla du raktažodžiai: „pinigai“ (pelnas, finansiniai interesai) ir „sekimas“ (žmonių kontrolė jų drausminimo ir piniginiais tikslais). Jei ypač vaizdingus ir fantazminius būdus, kuriais šie du žodžiai įgarsina įvairiausio plauko konspiracijos teorijų naratyvus, akimirką įdėtume į skliaustus, būtų teisinga teigti, kad tai, ką jie sukelia, yra ne tiesiog vaizduotės produktas, o neatskiriama mūsų socialinės tvarkos dalis. Noriu pasakyti, kad, tariant kiek įmanoma paprasčiau, mokslas savo autoritetą praranda dėl to, kad jis yra reikšmingas ir būtinas kapitalistinės pasaulio tvarkos ir jos raidos elementas. Ir jo reikšmė tik auga, nes, tarkime, pinigai tyrimams yra skiriami ne valstybės (atstovaujančios viešajam interesui), o asmeninių tikslų siekiančių korporacijų. Taip, atsakymas jau įkyrėjęs ir lengvai nuspėjamas: kaltas kapitalizmas. Nepasitikėjimą mokslu, jo kaip socialinio autoriteto nykimą kursto (ir dažnai pagrindžia) būtent ši kapitalistinė dinamika. Tačiau šioje priežasčių grandinėje glūdi įdomus vingis.

​

Vienas konkretus pavyzdys, kaip įsitraukimas į kapitalistinę dinamiką padeda neigti mokslo įtvirtintus faktus, galėtų būti toks: aišku, kad vadinamoji žalioji pertvarka tam tikroms korporacijoms, kurios savo ruožtu aktyviai veikia tai, kaip mes suvokiame žalumo idėją, neša didžiulį pelną. Pastaruoju metu vyksta aistringa diskusija tarp atsinaujinančios ir branduolinės energijų šalininkų. Pirmieji tvirtina, kad „žaliąja energija“ galima laikyti tik saulės, vėjo ir vandens teikiamą energiją. O kai kurie branduolinės energijos gynėjai prieštarauja teigdami, kad, jei iki galo atsižvelgsime į statybos, eksploatacijos ir Žemės išteklių naudojimo poveikį aplinkai, šių atsinaujinančių šaltinių panauda sukelia daugiau žalos nei branduolinė energija, todėl „žaliąja energija“ laikytina būtent pastaroji. Kieno interesus tenkina išimtinai atsinaujinančios energijos propagavimas, net jei žala aplinkai tokiu atveju yra didesnė, ir kam naudingas agitavimas už branduolinę energiją kaip „žaliąją“ alternatyvą? Nėra abejonės, kad už abiejų pasirinkimų slypi „pinigai ir galia“. Gyvenant dabartinės ekonomikos sąlygomis, šio įtarimo nusikratyti neįmanoma, ir būtent dėl šios priežasties galiausiai padaroma išvada, kad „klimato kaitos nėra“, nes viskas grindžiama finansiniais interesais. Šį teiginį reikia priimti tokį, koks jis yra iš tiesų: tai ne paprasčiausio obskurantiško regreso, o trauminės kapitalizmo tikrovės atmetimo išraiška. Į finansinius interesus, kurie neabejotinai yra kapitalizmo dalis, žiūrima ir jais pasinaudojama kaip priemone uždengti šiurkščią kapitalizmo tikrovę, tad įtarumas šiuo atveju nukrypsta į mokslą.

​

Kapitalistinių finansinių interesų pripažinimas tarnauja kaip būdas atitraukti mūsų dėmesį nuo bet kokių šių interesų veikimo pasekmių, kurių apmąstymas priverstų padaryti išvadą, kad kapitalizmas nėra gera ekonominė sistema. Vietoj to kaip pasekmę (išvadą) gauname tvirtinimą, esą klimato kaita neegzistuoja. Iškreiptas silogizmas skamba taip: mūsų visuomenėje viskas sukasi aplink pinigus ir finansinius interesus, todėl tokio dalyko kaip klimato kaita nėra. Kažkas panašaus įvyko COVID-19 laikotarpiu. Daugeliu atvejų mokslinių faktų nepriėmimas, jų neigimas išties tėra viena trauminio kapitalizmo matmens atmetimo formų. Traumiškumas, apie kurį čia kalbama, nurodo ne tik su kapitalizmu susijusį socialinį irimą ir ekologinę nelaimę; jis žymi dar ir siaubingą tiesą, kad nėra išeities iš kapitalizmo sukeltos padėties. Būtent šia prasme klimato kaitos neigimas yra kapitalizmo smerkimas proxy būdu, kaip kad fetišistinis atmetimas yra ne tiesioginis neigimas, bet neigimas proxy, neigimas, deleguotas fetišui, kuris šiuo atveju yra nuoroda į finansinius interesus ir įvairiais būdais besipelnančius subjektus, – nuoroda į šiuos aspektus yra priemonė, kuria atliekamas atmetimas, nes jis (vėl) sutelkia mūsų dėmesį į subjektyvias priežastis (godumą, mėgavimąsi) ir atitraukia nuo suvokimo, kad gali egzistuoti gerokai labiau trauminė, godi, savimi besimėgaujanti ir niekieno nekontroliuojama nesubjektyvi sistema. Čia išryškėja labai įdomi sąsaja tarp neigimo ir atmetimo: šiuo požiūriu klimato kaitos neigimas – kaip ir daugybės kitų mokslinių faktų neigimas arba atsisakymas juos priimti – yra šiurkščios kapitalistinės tikrovės atmetimo rezultatas.

​

Su mokslo socialinio autoriteto praradimu siejasi ir kitas kapitalizmo aspektas, įdomesnis ir sudėtingesnis, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Pinigai socialiniu autoritetu tapo jau seniai, ir šitai konstatuoju nesiekdama moralizuoti. Pinigai simbolinio autoriteto nepakeitė; jie yra simbolinis autoritetas, nes yra kai kas daugiau nei jie patys, kai kas didesnio už save, t. y. jie apima je ne sais quoi (nežinau ką), ko paradoksaliai negalima nupirkti už jokius pinigus. Savo naujoje knygoje Noamas Yuranas nuostabiai įtikinamai paaiškina, kad kapitalizme cirkuliuojantys pinigai, kurie šioje sistemoje funkcionuoja kitaip nei kitose ekonominėse santvarkose, nėra tik priemonė mainams, nes jie turi ir vartojamąją vertę, t. y. pasižymi ne tik kiekybe, bet ir kokybe. Štai kodėl, pavyzdžiui, prašmatnios prekės brangumas ne tik nusako jos kainą, bet yra ir viena jos ypatybių. Kai turtingieji perka brangius (net absurdiškai brangius) daiktus, jie šitai daro ne tik dėl to, kad gali juos įpirkti, bet ir todėl, kad nusiperka šį tą daugiau nei patį daiktą, įsigyja tai, ko pinigais (kaip mainų priemone) tiesiogiai nusipirkti negalima, tam tikrą kokybę. Jie moka ne tik už brangų daiktą, bet ir už tai, kad šis daiktas yra brangus, nebendramatis su kasdieniais daiktais. Jie moka, kad galėtų mokėti (ir mokėti daug).

​

Toliau sekant N. Yurano mintį galima pridurti, kad turtuoliai kai ką, sakykim, kokybę, įgyja vien turėdami pinigų – t. y. būdami turtingi, o ne juos leisdami. Manau, kad būtent šitai galvoje turėjo J. Lacanas, kai, komentuodamas Adamo Smitho veikalą „Tautų turtas“, lakoniškai pastebėjo: „Išties stebina, kad nuo to laiko, kai atsirado ekonomistai, niekas niekada neprasitarė, kad turtas yra turtingųjų ypatybė.“ Turtas yra turtingųjų ypatybė (kokybė): aiškiau nepasakysi. Turtas ne paprasčiausiai nurodo tam tikrą pinigų kiekį, bet yra savotiškas neapskaičiuojamas priedėlis, kokybė. Turtingieji ne šiaip valdo didelį turtą; turtas yra ir jų buvimo turtuoliais kokybė, juose atsiranda kai ko daugiau nei jų pinigai, arba piniguose yra kai ko daugiau nei patys pinigai. Būtent šis cirkuliarumas, ši tautologinė spraga paaiškina pinigų socialinį autoritetą, kitaip sakant, pinigus kaip autoritetą. Autoritetas visuomet nurodo būtent tokią savireferencinę spragą ir perviršį. Tad kai išgirstame pareiškimą – šiuo metu jį girdime dažnai, – kad šiandieniniai žmonės „nebegerbia autoriteto“, prieš jam pritardami turėtume gerai pasvarstyti, nes socialinė pagarba pinigams yra nenuginčijamas faktas, o pinigų autoritetas veikia labai panašiai kaip bet koks kitas autoritetas: jis grįstas kai kuo kitu nei protingas aiškinimas ar kiekybinė analizė.

​

Visgi, nors manoma, kad turėti pinigų, būti turtingam, yra teigiamas ar bent gerbtinas dalykas, ką nors dėl pinigų daryti yra ne taip tauru ir vis dar siejama su prostitucija (N. Yuranas aiškiai parodo ir šitai). Buvimas turtingam atsiduoda nešvankumu ir korupcija. Turtuoliai yra turtuoliai. Jie gali būti ekscentriški, kietaširdžiai, šiurkštūs, išsigimėliai, bet vienu dalyku jų tikrai neapkaltinsi – vien dėl pinigų jie nedaro nieko. Tai gali nuskambėti prieštaringai, nes akivaizdu, jog jie deda visas pastangas, kad pinigų turėtų dar daugiau. Vis dėlto šis kontrintuityvus teiginys lieka galioti: turtingiesiems dirbančius žmones gyvenimu vien dėl pinigų apkaltinti galima, bet turtuoliai vien pinigais susirūpinę neatrodo. HBO serialas „Palikimas“ („Succession“, 2018) puikiai parodo šią turtingųjų ypatybę ir daro tai iki paskutinio serialo posūkio, kai tam tikra prasme retroaktyviai išsklaidomas mitas, esą turto ištakos ir tai, kas atspindi jo esmę, yra kai kas daugiau nei pinigai, tai, kas peržengia ne tokią spalvingą erdvę, kurioje veikia mainų logika ir viskas daroma tik dėl pinigų. Kapitalizmui tokio mito reikia, šis palaiko jį gyvą net jei (ir kai) jis noriai ir atvirai „pripažįsta“, kad žaidžiama tik dėl pinigų. Vėlgi, tai – vadovėlinis atmetimo atvejis. Turtingieji sako ir džiaugsmingai pripažįsta, kad jie gyvena tik dėl pinigų, tačiau iš tikrųjų jie šituo netiki (jie tiki, kad jų, turtingųjų, buvimas nėra susijęs tik su pinigais ir kad tam tikru požiūriu jie yra išskirtiniai). Tiesą sakant, viskas sukasi būtent aplink pinigus, bet šis „viskas“ apima šmėklišką matmenį, autoriteto šmėklą, kurios ryšio su pinigais parodyti negalima jokiais būdais, nes tai privestų prie pinigų kaip autoriteto žlugimo.

 

​

2024-12-22

​

Iš anglų kalbos vertė Ignas Gutauskas

​

Pirmą kartą publikuota žurnale Literatūra ir menas

​​